Organizuoju stebėjimus teleskopu, kodėl?

Pribrendo laikas pakalbėti apie tai, kaip čia atsitiko, kad aš organizuoju viešus stebėjimus pro teleskopą ir kokia tolimesnė mano vizija.

Taip jau nutiko, jog savo, kiek ištuštėjusiame, bet labai nuostabiame, mieste pradėjau  pradėjau užsiimti labai įdomia veikla, o tiksliau organizuoju susitikimus ir pavakarojimus prie teleskopo. Ir apie tai, nuo ko viskas prasidėjo ir kur link viskas juda, noriu pasidalinti su jumis. 

Tas momentas kai…

Įžanga, arba kaip čia viskas netikėtai užsikūrė

Apie tai, kas lėmė mano susidomėjimą astronomiją rašiau čia. Šiandien pabandysiu aprašyti kaip atėjau iki tokios “beprotybės”, kad pradėjau eiti į žmones su teleskopu ir ne tik. Rašydamas “beprotybės” turiu omenyje tai, kad aš esu labai jau nedrąsus žmogus. Nors ne, jau kažkiek meluoju sakydamas nedrąsus. Iš tikro buvau labai nedrąsus ir kompleksuotas. Daugelį metų mane kamavo visokios baimės “ką apie mane žmonės pasakys” ir apskritai pabūti kur nors atokiau kampe niekam nematomu buvo labai patogu. Tačiau vieną dieną supratau, kad, po velniais, reikia save pakeisti, persilaužti,  atrasti save iš naujo. Nuo čia ir prasidėjo mano kelionė į save ir į likusį pasaulį. Tad kokie kertiniai, kaip aš manau, įvykiai padėjo padėti kertinius pamatus?

Atsisakius alkoholio prasidėjo didieji pokyčiai

Vau kaip baisiai nuskambėjo tai, ką tik parašiau net man pačiam, bet leiskite tuoj paaiškinsiu. Iš tikro pradėsiu nuo to, jog niekada neturėjau didelių problemų su velnio lašais, tiesiog kaip ir daugelis kartas nuo karto atsipalaiduodavau ir tiek. Tačiau vieną vakarą susimąsčiau, o kas nutiktų, jei štai imčiau ir nustočiau išgėrinėti? Ar labai tas pasaulis pasidarytų nepakenčiamas? Nuo tos minties prasidėjo didysis (kaip aš vadinu) eksperimentas, kuris tęsiasi iki dabar. Aš tiesiog nustojau vartoti ir tiek. Ir gyvenimas pradėjo keistis. Pradžioje viskas buvo keista, nes daug visokių pripratimų ir panašiai, o vėliau, gal po pusmečio eksperimento, pajutau, kaip smegenys pasidarė labai smalsios pasauliui ir pradėjo reikalauti veiklos. Beje, kiek vėliau, gal po metų, iš paskos sekė ir atsisakymas nikotino. Beje, į pastarąjį buvau įnikęs kur kas labiau, nei į alkoholio vartojimą. Na o jei kas paklaustų, ar aš ką nors praradau atsisakęs žalingų veiksnių, tai drąsai galiu pasakyti, tikrai ne. Dar daugiau! Kiekviena diena tapo labai įdomia. Mąstymas, kaip aš sakau, pasidarė “linijinis” o ne banguotas. Taigi, nuo to lemtingo vakaro, kai atėjo mintis pradėti eksperimentą, viskas pradėjo keistis iš esmės.

Baimės, su kuriomis susidūriau

Ar kada susimąstėte, kokia didžiausia žmogaus baimė? Dar didesnė už mirties baimę, kurią dažnas mes turime. O taip, tai viešo kalbėjimo baimė! Na bent jau man tai tikrai. Dar ir dabar, kai rašau šį straipsnį, aš vargu ar galėčiau paveblenti dideliai auditorijai, todėl pradedu nuo mažų. Ką gi, čia lyg ir atsakymas, kodėl pradėjau organizuoti susitikimus – noras perlipti per save ir įrodyti sau, kad galiu būti drąsus ir sugebėti pakalbėti. Beje, išduosiu paslaptį: ne vieną kartą iki to pirmo karto buvo įvairių “atmazų” ir atšaukimų, kodėl neorganizuoti.Tačiau susikaupiu imu ir organizuoju.

Kaip aš išėjau į žmones su teleskopu? Kodėl aš organizuoju susibūrimus?
Spalio 21 susirinkome stebėti Mėnulio

Mano įsidrąsinimui labai, labai padėjo viena knyga, kurią kiekvienam rekomenduoju perskaityti. Vadinasi “Kaip įveikti nerimą, baimė ir stresą”. Oi, žinokite, kaip ji atvėrė man akis! Lengvai skaitėsi ir tiesiog “čia ir dabar” keitė gyvenimą. Iš jos sužinojau, kokio tipo žmonėms aš priklausau, kaip svarbu visą gyvenimą nenustoti domėtis pasauliu ir mokytis naujų dalykų, kodėl ne visus vienodai veikia stresas ir dar daug kitų įdomybių.

Nejau pakako perskaityti knygą?

Ne, tikrai ne. Perskaityti knygą ar atsisakyti žalingų veiksnių tikrai nepakako. Visada galima buvo sau rasti pasiteisinimą, kad geriau nedaryti, nei daryti. Ir aš dažnai trypčiojau vietoje, todėl iki to, kas vyksta būtent dabar su manimi reikėjo katalizatoriaus, savotiško pastūmėjimo, kuris mane pažadintų ir suaktyvintų.

Ir čia netikėtai keliai susikirto su vienu labai, bent mano akimis žiūrint, žmogumi Kęstučiu Kaupu. Paskaitinėjęs ką jis rašo, pamatęs kokius jis kuria video klipus, išgirdęs ką jis kalba pagalvojau: hmm, kokios panašios jo mintys į manąsias. Ir kaip jis toli pasistūmėjęs asmeniniame dvasiniame kelyje. Na o kadangi jau buvau išdrąsėjęs, tai nepasidrovėjau jį pakalbinti ir gauti nemažai motyvacijos imtis dar didesnių žygių organizuojant viešus stebėjimus ir ne tik. Beje, jei susidomėjote kas per persona tas Kęstutis, tai nesunkiai jį galite rasti tiek feisbuke, tiek šiek tiek pagoolinę. Tad jis manęs ir paklausė: o kodėl aš taip vangiai organizuoju susibūrimus? Eik ir daryk!

Taip pasistūmėjau ne tik organizuodamas susibūrimus prie teleskopo, bet pradėjau bandyti populiarinti astronomiją kaip hobi nuvykdamas į mokyklą ar pas vaikučius, kurie neturi tėvų, kitaip tariant į globos namus. Apie susitikimus pabandysiu parašyti kiek vėliau.

Tad kokia tolimesnė vizija?

Po susitikimo su vaikais, ypač po viešnagės vaikų globos namuose, supratau, jog būtent jiems labiausiai reikia tokių pramogų. Todėl ateityje bandysiu dažniau susitikti su jais, papasakoti apie savo veiklą, parodyti kad ir tą patį Mėnulį. O jei atsiras gerų žmonių, kurie šiek tiek prisidės prie mano vizijos nedidele auka, manau, pildyti vaikų svajones taps dar lengviau. Gal net pavyktų Šv. Kalėdų proga juos nudžiuginti maža dovana…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *