Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Simonas Lunevičius aistrą jaučia ne tik vaidybai – jis ir intensyviai keliauja, užsiima jėgos aitvarų sportu, leidžiasi į kalnų maršrutus. Kūrybinis šio aktoriaus kelias – nuolatinė transformacija, formuojama ne tik atliekamų vaidmenų, bet ir asmeninių patirčių. Pokalbyje Simonas dalijasi mintimis apie teatro reikšmę, gyvenimą tarp Klaipėdos ir Vilniaus, kūrybinį procesą, santykius bei laisvės jausmą, kurį atranda tiek scenoje, tiek vandens paviršiuje.
Kaip laikaisi? Koks dabar metas Tavo gyvenime?
Radau amerikiečių poeto Davido Wagonerio eilėraštį ir man jis labai patiko, kadangi puikiai apibrėžia laiką. Skamba maždaug taip: If you’re lost in the forest, stop, because trees are not lost, the animals are not lost. They know where you are and if you let them, they will find you („Jei pasiklydote miške, sustokite, nes medžiai nėra pasiklydę, gyvūnai nėra pasiklydę. Jie žino, kur jūs, ir, jei leisite, jie jus suras“, – T. L.). Čia kalbama apie sustojimą, kad iš naujo pamatytume, kur esame.
Nuvykau į Vilnių pagyventi porą savaičių, o atrodo, kad nebuvau ten penkerius metus. Nes visada atvažiavęs sostinėn suvaidinu ir išvažiuoju. Šįkart miestą pamačiau naujai ir supratau, kad po tiek metų galiausiai iš jo išsikrausčiau.
Į Vilnių sugrįžti kaip svečias, ar visgi tai dar yra Tavo namai?
Vilnius visada bus namai, bet jis skiriasi nuo Klaipėdos. Iš naujo įvertini, kaip gyvename uostamiestyje, koks čia kontingentas, kur šiuo metu esame kaip kolektyvas, kaip žmonės, kur aš pats. Kur šitas gyvenimas eina? Regis, reikia jį kreipti. Labai aiškiai kreipti, nes jis pats savaime skuba prieky manęs.
Viename interviu sakei, kad Tau nepatogu prie naujų pažįstamų prisipažinti, jog esi aktorius. Koks Tavo santykis su savo profesija šiomis dienomis?
Aš tik dabar suprantu, ką anuomet turėjau omenyje. Man tiesiog nepatinka, kai tai akcentuojama. Jei susipažįsti ir pasakai, kad esi aktorius, žmogus pradeda vaidinti, kažkaip ypatingai elgtis. Būtent todėl aš niekada to „nenešu“ į pirmą planą.
Bet ir šiaip su amžiumi pastebėjau, jog šitai pasikeitė. Kai taip kalbėjau, man buvo dvidešimt keleri, o dabar – trisdešimt treji. Kai tokio amžiaus žmonės susipažįsta, jie nebeklausia, ką tu veiki gyvenime, nes tai nėra esmė. Ir neklausia ne todėl, kad būtų neįdomu kalbėti apie darbą. Tiesiog įdomiau pats žmogus, su kuriuo susitikai, su kuriuo bendrauji, ką jis dabar čia su tavimi veikia, kas jus sieja.
Kaip manai, ar aktorius turi būti empatiškas?
Žmogus turi būti empatiškas. Labai sunkus klausimas, koks turi būti aktorius. Geras. Nuoširdus. Gali pasižymėti didesne ar mažesne empatija, bet privalo nebijoti būti tiesiog paprastu žmogumi.
Jei jau pasirinkai menininko dalią, turi suprasti, jog gal tiesiog dirbsi mokytoju kokiame nors kaime ar meno mokykloje. Jeigu nepriimi šitos sąlygos, kad tuo, kuo užsiimi, užsiimi tiesiog savo malonumui, tavo kelias šioje profesijoje bus labai sunkus.
O ką Masalskis padarė, kad jūs maždaug visi savo ego esate palikę nuošalyje?
Niekur mes jo nepalikę. Be ego negali būti ambicijos, o be jos stovi vietoje. Ego varo judėti į priekį, galvoti apie ateitį. Dabar, kai man trisdešimt treji, susimąsčiau – kodėl šiuolaikinis jaunas žmogus, susidūręs su tiek daug realybės, virtualaus turinio, su vlogais, su dokumentika, ateina į teatrą?
Atsakydamas į tavo klausimą apie Masalskį, galiu drąsiai teigti, kad jis mums davė labai daug šilumos ir rūpesčio. Tai yra esmė. Kai žiūri į pasaulio menininkus, gali pastebėti, kad visi didžiausieji, genialiausieji – būtent žmonės, o ne pozos. Tačiau tai nereiškia, jog neturi savivertės arba privalai būti visiems absoliučiai atviras.
Ar Tu aktorius kūrėjas, ar atlikėjas?
Aktorius neišvengiamai yra kūrėjas. Nežinau, ar esama aktorių atlikėjų. Tu gi neišvengiamai ką nors kuri. Vis tiek padarysi kažką, ko nė nenorėjai padaryti.
Pašnekėkime apie Klaipėdos jaunimo teatro aktualijas. Pavasarį pristatėte premjerą „Vasaros diena“ (rež. Paulius Pinigis). Tavo vaidmuo ten ne pagrindinis, bet vis tiek labai svarbus. Kaip pats vertini šį spektaklį?
Labai šaunus dalykas, kad ten yra Vykas ir Nevykas. Vienas nori nusižudyti dėl to, kad jam niekas nesiseka, o kitas – nes jam viskas sekasi. Šie personažai itin komiški ir puikiai užrašyti. Kitaip tariant, tai du žmonės, besiginčijantys, kuris nelaimingesnis. Vėliau tarp jų atsiranda moteris, ir visos Vyko bei Nevyko problemos pasitraukia į šoną. Tada jie jau pradeda konkuruoti dėl moters, kiekvienas mėgina įrodyti, jog yra jos vertesnis.
O mes, kiti veikėjai, esame savotiškos pagrindinių herojų dalys. Proustas rašė, jog egzistuoja socialinis „aš“ – toks, kokį mane regi kiti, – dar vienas „aš“ – koks norėčiau būti matomas – ir yra tikrasis „aš“. Paulius, režisierius, tikrai apie tai nekalbėjo, bet aš galvoju, kad mūsų personažai – gyvi komentarai. Nes iš esmės visą laiką komentuojame, traukiame protagonistus per dantį.
Spektaklyje pasirodai ir muzikinėje scenoje su elektriniais būgnais. Ar teko jai specialiai ruoštis?
Man labai patiko šita dalis, o labiausiai patiko išmokti šį tą naujo. Dar norėčiau pasakyti, kad buvo malonu susipažinti su visa kompanija, su aktoriais, kurie neseniai baigė studijas. Pirmąsyk dirbau su jais, turinčiais savyje tiek daug šilumos, nuoširdumo ir idėjų.
Pakalbėkime apie „Kreicerio sonatą“ (rež. Valentinas Masalskis) ir apie skirtumą, kai vaidini su kolegomis ir kai scenoje pasirodai vienas.
Kai turi susitvarkyti su tuo, kad ant tavo pečių – visas spektaklis, kraujas užpila smegenis. Klausiausi Macfadyeno interviu, jis sakė, jog vaidinti labai paprasta, todėl tai ir yra sudėtinga. Mano nuomone, jei nuolat apie tau tekusią atsakomybę galvoji, geriau nepasidaro. Ruošiesi taip, kaip bet kuriam kitam vaidmeniui. Nes kai kraujas užlieja smegenis, pradedi blaiviai nebematyti pasaulio, nebesuprasti salės, nebesuprasti savęs, nebegirdėti, kad kas nors ne taip.
Kaip pasikeitei nuo to laiko, kai įstojai į šią specialybę?
Turbūt ženkliai. Kažkada pasakojau, kad pirmame kurse man sekėsi tikrai nekaip. Vienam bendramoksliui taip pat. Visi sėdėjome auditorijoje, Masalskis netikėtai atėjo mūsų aplankyti ir paklausė: „Kaip jums sekasi?“ Aš atsakiau: „Jam – labai blogai.“ Visi pradėjo juoktis. O Masalskis replikavo: „Gerai, supratau, jam neblogai.“ Nesuvokiau, kas yra taktas. Manau, sutiktum daug žmonių, kurių manymu esu visai neempatiškas, sugebantis pareikšti tai, ko nederėtų.
Ar yra koks personažas, kuris Tau buvo įsimintiniausias, Tave pakeitė?
Ne. Gal gyvenime ir pasitaikė tokių dalykų, bet jie su personažais nesusiję. Veikiau jau meilė, įvairūs praradimai, atradimai. Jie žmogų formuoja labiau negu vaidmenys.
Simonai, Tau nesvetimas ir jėgos aitvarų sportas. Kuo jis žavi?
Taip, aš kaituoju, keliauju po kalnus. Man regis, užsiimdamas šiomis veiklomis, ieškau to paties kaip ir teatre – momento, kai atsipalaiduoji, viską pamiršti, ir lieka tik tema, partneriai, gyvenimas pasitraukia kažkur į šoną. Tas pats atsitinka ir lekiant su jėgos aitvaru, slidinėjant, bėgiojant, rašant, skaitant. Intensyvus veiksmas įtraukia, suteikia adrenalino. Buvo šią vasarą tokia situacija: pavargau, kažkoks menkniekis man trukdė. Atsimenu, pašoku su kaitu, pakylu į maždaug aštuonių metrų aukštį ir tiesiog krentu vandenin. Tai kartojosi visas tris dienas. Pašoku, krentu, pašoku, krentu. Ir suprantu, kad esu ne ten, nepatenku į būvį. Kai jaudiniesi, kai patenki į tą būvį, prasideda spektaklis, ir laikas sustoja.
Kiek metų užsiimi jėgos aitvarų sportu? Kodėl apskritai juo susidomėjai?
Kaituoti pradėjau maždaug 2018-aisiais. Nuo dvylikos metų dažnai važinėdavau riedlente, o nuo šešiolikos pamėgau snieglentę. Žodžiu, visą laiką mane supo lentos ir adrenalinas. Kaip teatre, taip ir čia jauti laisvę, orą, supranti, kad ir pats esi oras. Visos šios veiklos man yra ypatingos.
Taip pat aktyviai keliauji.
Vasarą mes su Rugile (Latvėnaite – T. L.) praėjome nuostabų 180 kilometrų Monblano kelią. Užtrukome 7–8 dienas. Tai kaip meditacija – eini, eini, ir iš pradžių kūnas patiria didelį šoką. Padarėme klaidą, iš karto žygiuodami aukštai: jau pirmą dieną pakilome porą kilometrų, o tada nuėjome dar 25 kilometrus. Kitą dieną buvo sunku – organizmas nesuprato, kas darosi. Velki šešiolikos kilogramų kuprinę ir visą laiką kyli į statų kalną.
O kaip judviem su Rugile sekasi keliauti per gyvenimą?
Puikiai. Santykiuose mes esame komanda, vienas kitą palaikome, ir taip atsiranda dinamika. Kai vienam sunku, kitam lengva, kai vienam lengva, kitam sunku. Visada kaip indas iš indo geri vienas iš kito.
Apskritai teatre esate viena pirmųjų porų, kuri ir susituokė, ir drauge dirba. Kokia jūsų laimės paslaptis?
Mano žodyne yra tokia sąvoka – „santuokinis nuoširdumas“. Pasakome vienas kitam dalykus, kurie nebūtinai malonūs, bet tai tiesa. Apie save, apie tave, apie mus, apie tai, kaip gyvename. Toks bendravimas įkvepia pagarbą.
Nepažįstu daugiau tokių gerų žmonių kaip Rugilė. Ji ne tik gera, bet ir tikinti žmonių gerumu, tokia šviesos nešėja. O be tos šviesos, be paprastumo, be juoko neįmanoma gyventi.
Ar teatre konkuruojate tarpusavyje? Pavyksta atskirti meilės santykius nuo darbinių?
Prie ko Rugilė prisiliečia, viskas veikia, viskas yra, viskas važiuoja. Seniau atrodė, kad su savo antrąja puse geriau nedirbti. Bet iš tikrųjų tai puiki mokykla, mes vienas kitam padedame. Nejaučiu pagiežos, jeigu jai dabar viskas sekasi, o man – ne. Taip, visi tokių minčių turi, bet jos trumpalaikės.
O ar parsinešate teatrą į namus?
Taip. Ir, manau, šitai taip pat gera mokykla. Būna, aišku, kad esi pavargęs ir nenori kalbėtis, bet darbinės temos niekur nedingsta. Negali palikti repeticijų už durų, todėl mokaisi, kaip apie jas šnekėtis, kaip tvarkytis su tuo, kad mano nuomonė yra kitokia negu tavo. Juk tai, jog mūsų visų požiūriai skirtingi – nuostabu.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 2).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
