ETH Ciuricho mokslininkai puikiai sugeba išlaikyti robotus vertikaliai. Dar 2022 m. mokyklos robotikos komanda mokė keturkojį ANYmal robotą, kaip kopti į kalnus nenuvirstant. Nauji mokyklos tyrimai, paskelbti bendradarbiaujant su Štutgarte įsikūrusiu Maxo Plancko intelektualiųjų sistemų institutu, sprendžia unikalų požiūrį į važiavimo nelygiu reljefu problemą.
Dirbtiniai raumenys, kuriuos demonstruoja mokyklos, maitinami hibridine elektrohidrauline sistema. Kartu su galimybe automatiškai prisitaikyti prie paviršiaus, kuriuo jos važiuoja, kojos juda greičiau ir šokinėja aukščiau nei labiau standartizuotos elektrinės kolegos, nereikalaujant papildomų jutiklių ar valdiklių.
Kojų pavaros stebėtinai paprastos. Komandos juos apibūdina kaip „aliejumi užpildytus plastikinius maišelius, panašius į tuos, kurie naudojami ledo kubeliams gaminti“. Tada tie maišeliai uždengiami elektrodais. Sąžiningai, visa tai skamba kaip mokyklos mokslo projektas.
„(A) kai tik įjungiame elektrodams įtampą, jie vienas kitą traukia dėl statinės elektros“, – sako abiturientas Thomas Buchneris. „Panašiai, kai trinu balioną į galvą, mano plaukai prilimpa prie baliono dėl tos pačios statinės elektros.
Tada maišeliai išsiplečia arba susitraukia, atsižvelgiant į taikomą įtampą. Skirtingai nuo standartinių elektrinių pavarų, sistema nesukuria daug šilumos.
Taigi pavaros padeda sistemai įveikti nelygų reljefą ir padeda jai šokti aukštai. Tačiau, kalbant apie naudojimą realiame pasaulyje, sistema dar turi nuveikti ilgą kelią.
„Palyginti su vaikščiojančiais robotais su elektros varikliais, mūsų sistema vis dar ribota. Šiuo metu koja yra pritvirtinta prie strypo, šokinėja ratais ir dar negali laisvai judėti“, – sako Maxo Plancko instituto profesorius Christophas Keplingeris. „Jei sujungsime roboto koją į keturkojį robotą arba humanoidinį robotą su dviem kojomis, galbūt vieną dieną, kai jis bus maitinamas baterijomis, galėsime jį panaudoti kaip gelbėjimo robotą.
